Praeitą savaitę padėjom įgyvendinti “kaimyninėms” ir “draugiškoms” įstaigoms projektą – konferenciją apie jaunimą, kur įstaigos kartu svarstė kas tas – „jaunimas“, kokią naudą iš jo galima gauti ir panašiai. Kad valstybinės įstaigos gautų iš valstybės didesnį finansavimą, daro viską – ko reikia ir nereikia, todėl šį kartą eilė atėjo konferencijai.

Nieko gero, iš tikro, joje nebuvo – žiūrovai – patys pranešėjai, kurie vienas kitam prezentacijas pristatė, papasakojo, ką darbe veikia su jaunimu, kaip dirba su juo. Vienas dalinosi įspūdžiais, kaip jo sūnus padeda tvarkyti kompiuterinį ūkį, kita – kaip dukra sumaniai naudojasi skystu popieriumi padedama pildyti buhalterines ataskaitas.

Naudos jaunimui iš to – nulis, o kodėl ji turėtų būti? Tegul pats jaunimas tokias konferencijas organizuojasi, tegul pats jaunimas savo norus, tikslus keliasi, ir bėdas pasakojasi, juk ne to čia susirinkom. O kodėl jaunimas neaktyvus – velnias žino, galbūt mano, kad gyvenime svarbu jausmai, draugai, vizijos ir haliucinacijos? Jei savo užpakalio nejudina, kad užkaltų pinigėlį kitą ar pasimokytų kaip apgauti kaimyną, tai ar valdžia turėtų jaudintis dėl jo? Ne! Valdžia tik turėtų tuo džiaugtis, kad vis dar avinų bandoje pakanka galvų. Juk norint kažką pakeisti, reikia keisti… O mes nenorim!

O dabar pasakysiu ko norim – svarbu, kad kaip ir visi kiti mokesčius mokėtų ir per rinkimus balsuotų už ką reikia, o mes jau pasirūpinsim (kuo reikia).

Posted in Politika ir pinigai, Verkšlenimai, Vilnius | Comments Off