Šiandien 8.01 ponas Vilniaus Meras jau stovėjo prie mano kabineto durų ir piktai trepsėjo koja, kam aš jį užliūliavau kalbom apie šviesesnę ateitį, skaitymo malonumą ir naudą, kam jis sukūrė mano etatą ir kam deda visas pastangas perskaityti nors vieną mano nupirktos knygos puslapį per dieną. „Skaityti juk nemadinga!“, vos neverkė jis, badydamas pirštu į antraštę šio ryto „Vilniaus dienoje“. Ar gali Vilniaus Meras sau leisti būti nemadingu? Taigi visas miestas turi sekti jo pavyzdžiu, o jis štai ima ir pasuka prie senamadiškų papročių – skaityti. Argi neišjuoks jo miestiečiai, kurių kas trečias mieliau laiką leidžia prie televizoriaus nei su knyga? Ar nevertėjo Vilniaus Merui verčiau įsteigti televizijos programų parinkėjos etatą nei bibliotekininkės?
Sumišau, puoliau teisintis, kad skaitymas – tai… mmm… eeee…. labai svarbus dalykas, miestiečiai yra tamsūs, jeigu nemato jo prasmės, ir tik ponas Vilniaus Meras galėtų žmonėms paskleisti tikrąją šviesą ir t. t., ir pan. Vilniaus Meras šiek tiek aprimo ir nubindzino į savo kabinetą. Netrukus gaunu pranešimą, kad 10.30 kviečiamas Kultūros skyriaus pasitarimas dėl skaitymo Vilniaus savivaldybėje ir visame mieste reikalingumo.
Iškart nubėgau pas sekretorę ieškoti kitų laikraščių – ar visi šiandien taip negražiai parašė apie skaitymą? Taip ir yra: „Per paskutinius 12 mėnesių nė vienos knygos nėra perskaitęs 31 proc. Lietuvos gyventojų, vakar paskelbė Lietuvos vartotojų institutas“, rašoma bent trijuose šiandienos laikraščiuose. Gražiausiai – „Respublikoje“. Tą laikraštį ir atsinešiau į pasitarimą.
Kai ponas Vilniaus Meras išdėstė problemą, iškėliau laikraštį ir patikinau, kad ne viskas taip blogai. Straipsnyje rašoma, kad 2005 m. žmonės tvirtino neskaitą, nes neturi už ką. Šiais metais jie kalba apie tai, kad neturi tam laiko. Vadinasi, a) žmonės geriau uždirba; b) daugiau žmonių dirba, taigi ekonomika klesti, nėr ko nukabinti nosies. Paskui gindama savo kėdę pacitavau p. I. Zoką, tyrimą atlikusios bendrovės „Sprinter“ direktorių. Jis teigė, kad žmonės laisvai atranda 4–6 val. per dieną televizoriui, todėl laiko stygius skaitymui skamba juokingai. Taigi skaitymui skatinti reikia tik sugalvoti, kaip atimti laiko iš televizijos. Čia ponas Vilniaus Meras linktelėjo ir liepė visiems susirinkusiesiems iki kito pasitarimo sugalvoti po dešimt būdų, kaip atsikratyti televizijos ir grąžinti žmones prie knygos.
Toliau straipsnyje buvo rašoma, kad skaitymas mažiausiai priimtinas žemesnio išsilavinimo žmonėms, o jie sudaro nemažą visuomenės dalį, todėl būtina rasti priemonių sudominti knyga būtent juos. „Arba pakelti jų išsilavinimą, nes aukštesnio išsilavinimo žmonės skaito daug ir norėtų skaityti dar daugiau“, pridūriau. Čia buvo prisimintos aukštojo mokslo reformos, visi pradėjo vienas per kitą rėkti, prasidėjo didžiulė sumaištis ir aš nėriau į kojas…
Vėliau šiandien buvo susirinkimas dėl Jurgos Ivanauskaitės atminimo įamžinimo vietos. Štai įrodymas, kad žmonės skaito. Ir myli savo mėgstamus autorius. Tik ne kiekvienas sugeba taip rašyti kaip Jurga, tai ką tam paprastam žmogeliui skaityti?..
Daugiau:
This website uses IntenseDebate comments, but they are not currently loaded because either your browser doesn't support JavaScript, or they didn't load fast enough.